Už upės yra tavo šalis

Vilniaus senamiesčio pakraštyje, kitapus Vilnelės, yra vieta, kuri kažkada buvo labiausiai apleistas miesto užkampis, o šiandien turi savo Konstituciją, himną, vėliavą kiekvienam metų laikui, valiutą, dengtą alaus bokalu, ir daugybę piliečių, gyvenančių nuo Tokijo iki Balbieriškio. Tai – Užupio Respublika - vietinės bendruomenės kolektyvinis kūrinys, oficialiai paskelbtas 1998 m. balandžio 1-ąją ir nuo tada nuolat tobulinamas, papildomas ir mylimas.

Ar tai valstybė, ar pokštas? Atsakymas – „taip". Užupiečiai pasirinko savo neprigulmybę švęsti Melagių dieną, todėl niekada nesate tikri, kur baigiasi ironija ir prasideda tikra meilė šiai vietai. Bet būtent ši dviprasmybė ir yra esmė: Užupis be paradokso – Užupis be savasties.

Šis puslapis – trejos durys į tą pačią Respubliką. Pro vienas įeisite norėdami suprasti, kas tai per šalis. Pro kitas – kaip viskas nutiko. Pro trečias – ką pamatyti atvykus. Galite rinktis bet kurias.

Užupio Respublika turi viską, ko reikia tikrai valstybei, išskyrus biurokratiją ir mokesčius. Keturiasdešimt vienas Konstitucijos straipsnis, prasidedantis teise gyventi šalia Vilnelės ir pasibaigiantis trimis priesakais – Nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok. Prezidentas, kuris paskelbė valstybę, ir piliečiai, kurie jį paskyrė prezidentu. Parlamentas, posėdžiaujantis Užupio kavinėje ir todėl kartais vadinamas barlamentu. Vyriausybė iš savanorių. Ir šalies pilietybė, kurią kiekvienas suteikia sau pats.

Užupiui daugiau nei penki šimtai metų, o Respublikai – kiek mažiau. Kažkada čia sukosi vandens malūnų ratai ir veikė popieriaus dirbtuvės, gyveno dvasininkai, pirkliai ir amatininkai, ošė medžiai Bernardinų kapinėse.

Sovietmečiu tai buvo apleista ir pavojinga vieta. Devyniasdešimtaisiais į tuo metu pigius butus sugužėjo kūrybingi žmonės, kurie vieną balandžio 1-ąją paskelbė neprigulmybę.

Nuo to laiko šalies metraštyje užfiksuota daugybė įvykių: paleista vienuolikos karių kariuomenė, atsirado kolona ir Kiaušinis, nusileido Angelas, papūtė Vėjo dienos, atėjo Spąstai, Baltųjų staltiesių diena ir daugybė kitų nuostabių dalykų...

Užupis telpa šešiasdešimtyje hektarų, bet jame yra Konstitucijos siena su pagrindiniu įstatymu daugybe kalbų, trimitą pučiantis Angelas, dešimt tiltų per Vilnelę, undinėlė, viliojanti svečius iš viso pasaulio, ir kavinė, kurioje viskas prasidėjo. Čia rasite žemėlapį, lankytinas vietas ir viską, ko reikia kelionei.

Užupiečiai mėgsta apie save pasakoti faktais, kurių dalis – tiesa, dalis – mitologija, o kur riba, kiekvienas sprendžia pats:

• Konstitucija iškalta lentose daugiau nei keturiasdešimčia kalbų ir išversta į dar daugiau.
• Respublikos valiuta EuroUžas – stabiliausia pasaulyje ir vienintelė, dengta alumi.
• Pilietybę čia suteikti ar atimti gali tik pats pilietis – ir niekas kitas.
• Visi Respublikos vyriausybės nariai – savanoriai.
• Mūsų šalyje nėra mokesčių.
• Užupis turi metro liniją į Žvėryną (atidarytą, žinoma, balandžio 1-ąją).
• Užupyje palaidotas kunigaikštis Gediminas (šituo tikėti nebūtina, bet Gedimino kapo kalną aplankyti būtina).

Iš Užupio gyvenimo:

• Mokomės būti ne turtingi, ne protingi, ne laimingi - mokomės būti drauge.
• Nieko išmintingiau nei dalintis žmogus nesugalvojo.
• Vienintelis, todėl ne vienišas.
• Užupis be paradokso - Užupis be savasties.
• Užupyje galima gyventi, Užupį galima mylėti, bet Užupio negalima turėti.
• Užupis - visatos provincijos centras.
• Tik kūryba gali įveikti mirtį.
• Tik paradoksas išvaduoja nuo agresijos
• Laisvė be atsakomybės negalima.
• Normos yra ne išorėje, bet viduje.
• Namie nėra žodžio svetimas.
• Užupio Respublikos pilietis bent kartą gyvenime turi apsilankyti Užupyje. Visa kita – jūsų valia.
• Juoda ir balta kertasi ne išorėje, o mūsų viduje. Mes atsakome už pusiausvyrą.
• Vieno žmogaus gyvenimas – kaip vertybių versmė.
• Būti drauge ir nebūti banda.
• Dangus visiems asmeniškas tuo pat metu.
• Yra vietos, kurios niekam nepriklauso, yra vietos, kurioms priklausai Tu.
• Užupis – toks mažas, kad jame visiems užteks vietos.