Iš Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos 2015 m. išleisto leidinio „Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai“

Užupis

Užupis yra Vilniaus miesto rytinė dalis dešiniajame Vilnios krante. Ji ribojasi su Antakalniu, Senamiesčiu ir Paupiu. Pro Užupį teka Vilnia. Pagrindinės gatvės yra Užupio, Filaretų, Polocko, Krivių, Žvirgždyno, Malūnų ir Paupio. Vietovardis Užupis yra nusakantis pavadinto rajono vietą, jis reiškia „vietą už upės“. Iki 1940 m. vietovė vadinta slaviškai Zarečje, Zarzecze. Užupis, kaip vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, rašytiniuose šaltiniuose minimas XV a., kai šioje miesto dalyje buvo įkurtas Bernardinų vienuolynas. XV–XVII a. iš senosios miesto dalies per Užupį ėjo kelias į rytus, Polocką ir Vitebską. Kartais Užupis pavadinamas „Rusų miestu“, kaip ir Vilnios kairiajame krante buvusi rusiškoji miesto dalis. Polocko kelio pradžioje nuo XVI iki XVII a. vidurio stovėjo Šv. Petro ir Pauliaus cerkvė. Išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose ši cerkvė minima kaip orientyras atsekti kitoms valdoms. Čia pirmiausiai susiformavo iki jos einantys keliai – dabartinės Užupio ir Malūnų gatvės. XVI a., aptvėrus miestą gynybine siena, Užupis atsidūrė už miesto ribų. Priemiestis su miestu buvo sujungtas trimis tiltais. Miestas nuo priemiesčio atsiskyrė ir teisiškai. Magistrato valdžiai priklausė miesto gyventojai, o priemiesčių – nepriklausė. Užupyje kūrėsi amatininkai, slavų pirkliai, šventikai. Prie Vilnios stovėjo įrengimai drobei ir vaškui balinti, malūnai. Malūnais tuomet buvo vadinami ne tik įrengimai grūdams malti, bet ir kiti įrenginiai, naudojantys upės vandenį energijai gauti. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Užupyje veikė privačios plytinės, kalkinės, keli popieriaus malūnai. Vienas iš senesnių popieriaus malūnų buvo tarp Bernardinų kapinių ir Belmonte pastatytos šveicaro Karolio Vernarto popieriaus dirbtuvės. 1585 m. dirbtuvės priklausė namų, malūnų, parako dirbtuvių savininkui Lukošiui Mamoničiui. Dirbtuvėse buvo gaminamas geros kokybės rašomasis ir knygoms spausdinti skirtas popierius. Buvo naudojami vandenženkliai, vaizduojantys LDK kanclerio Leono Sapiegos herbą – Lapę su inicialais arba jo pilnu vardu ir titulu. Užupyje stovėjusius malūnus primena išlikęs Malūnų gatvės pavadinimas. Kad čia būta daug amatininkų dirbtuvių, rodo 2001, 2002 ir 2004 m. archeologiniai kasinėjimai. Tada Malūnų ir kitose gatvėse aptikti XV–XVII a. laikotarpio buitinės ir statybinės keramikos, koklių fragmentai, metalo liejimo formelės. Kasinėjant buvo aptikta XVI a. akmenų grindinių, keramikos degimo krosnies liekanų. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai taip pat buvo atliekami Užupio, Polocko, Krivių gatvėse. Jų metu irgi buvo rasta buitinės ir statybinės keramikos fragmentų. XVII–XVIII a. Vilniaus miestą, kartu ir Užupį, niokojo badas, gaisrai, svetimos kariuomenės įsiveržimas. Priemiestis nebuvo tankiai apgyvendintas. Žemės dalinamos įvairiems valstybės veikėjams, valdininkams. Gavę žemės jie pasistatydavo dvarelio tipo medinius namus. Nuošaliame priemiestyje gyveno daugiausiai darbininkai, smulkūs amatininkai, slavų pirkliai. Veikė Užupio turgus, kuriame buvo prekiaujama javais, šienu, sūriais, daržovėmis, linais, malkomis. Gyveno daug žydų tautybės žmonių. Dauguma jų užsiėmė prekyba. Jų namai, kuriuose kartu buvo ir krautuvės, stovėjo aplink turgų ir prie upės. XIX a. pab. buvo sutvarkyta visa vandentiekio sistema: nutiesti nauji vamzdžiai, sujungiantys keletą šulinių į vieną didelį mūrinį rezervuarą. Turgaus aikštėje pastatytas vandens bokštas, stovintis ir šiandieną. Įdomu, kad iš Misionierių (Žiupronių) šaltinių vanduo buvo nuvestas į Užupį, medinius vamzdžius nutiesiant Vilnios upės dugnu. 1880 m., vadovaujant Vilniaus gubernijos inžinieriui Ivanui Levickiui, vietoj anksčiau stovėjusio tilto pastatytas metalinis sijinis Bernardinų tiltas (anksčiau – Aleksandro), jungiantis Maironio ir Malūnų gatves. Mediniai tiltai šioje vietoje stovėjo jau XVI a., tačiau srauni Vilnios upė juos griovė, jie buvo remontuojami ir atstatinėjami. Medinis tiltas, stovėjęs Užupyje, pirmą kartą paminėtas LDK 1605 m. privilegijoje. 1899−1901 m., vadovaujant inžinieriui J. Malinovskiui, buvo pastatytas kitas naujas, metalinis Užupio tiltas per Vilnią. Yra išlikęs šio tilto priėmimo aktas, iš kurio matome, kaip 1901 m. jis buvo išbandytas. Ant tilto buvo sukrauta 4 kubiniai sieksniai akmenų ir važiavo ugniagesių vežimai su vandens statinėmis. Abu tiltai įtraukti į Kultūros vertybių registrą. 1892 m. Vilniuje pradėtas tiesti arklinis tramvajus „konkė“. Viena jo linija sujungė Užupį su miesto centru. XIX a. pab. buvo atidaryta vaistinė, kurios interjeras šiame pastate išsaugotas ir dabar. Vaistinės apačioje buvo rūsys, kuriame farmacininkai gamindavo įvairius medikamentus. Iki šių dienų vaistinėje stovi tie patys mediniai baldai. Daugybėje stalčių naudojami ir dabar, kaip ir anksčiau, o į vieną užraktą įkištas kabo ir senovinis raktas. XIX a. pab. Užupyje buvo daug privačių viešųjų pirčių, kurių savininkai paprastai turėdavo ir maudyklių. Dažniausiai jos buvo įrengiamos ne prie pačios upės, o prie malūnų kanalų. Viena žymiausių buvo daktaro Roberto Strauso pirtis (Paupio g. 3), kuri turėjo ir atskirą skyrių moterims. XIX a. gražiose Užupio vietose dažnai lankydavosi Vilniaus universiteto studentai, filomatai ir filaretai. Tai liudija ir Filaretų gatvės pavadinimas. Ypač mėgstama studentų vieta buvo vadinamoji Popinė (Popowszczyzna, Popówka) − gražios apylinkės tarp Antakalnio miškų ir Polocko gatvės. Istoriniame Popinės priemiestyje, dabar priklausančiam Užupiui, 1999 m. vykdant archeologinius žvalgymus, buvo aptikta žmonių kapų. Tyrimais nustatyta, kad čia XVII a. buvusios kapinės. Kapinės veikė gana ilgai, būta kapų įrengimo sistemos. Kapinės priskiriamos stačiatikiams, nes ši vietovė anksčiau priklausė stačiatikių disunitų religinei bendruomenei. Iš stačiatikių šventikų (popų) pavadinimo kildinamas ir vietovės pavadinimas Popinė. Lenkų okupacijos metais Užupyje veikė Šv. Kazimiero draugijos lietuviškas vaikų darželis (Polocko g. 20), Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivių Panamarų bendrabutis. Bendrabutį gimnazijos berniukams įsteigė ir žemės sklypą daržovėms auginti 1921 m. paskyrė Lietuvių labdarybės draugijos narys, kunigas Konstantinas Stašys. 1931 m., Vilniaus kovos su vėžio liga draugijos ir prof. Kazimiero Pelčaro iniciatyva Vilniuje, Polocko g. 6, buvo įsteigtas Onkologijos institutas ir klinika. 1944 m. Polocko g. 2 buvo įkurta pradinė mokykla. Vėliau ji buvo reorganizuota į septynmetę, o 1954 m. įsteigta Vilniaus 16-oji vidurinė mokykla (dabar Užupio gimnazija). Sovietmečiu Užupis buvo labai apleistas rajonas. Pastatai seni, nerenovuoti, daugumoje jų nebuvo vandentiekio, centrinio šildymo. Veikė trikotažo fabrikas „Vilija“, Onkologijos instituto klinikos, Kurčiųjų mokykla-internatas (nuo 2005 m. − Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras). 1981 m. prie Vilnios pastačius Dailės akademijos naujuosius rūmus, šio rajono gyventojais tapo jaunimas. Užupyje tuo metu buvo daug apleistų, pigių pastatų. Labai vaizdžiai tuometinį Užupį aprašė rašytojas Jurgis Kunčinas: „Nyku dabar Užupyje... Jaunimo maža. O ir jis kaži koks pailsęs ir senas.... Užupio mėnesienos kraupios, raudonos ir šaltos...“, o užsieniečiai, apsilankę Užupyje „stebisi griuvenų autentika, kliuksinčiu, gyvu, šviežiu kultūriniu sluoksniu, nepakartojamu slengu“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – dėl nedidelių kainų – apleistuose Užupio butuose ėmė kurtis menininkai. 1995 m. jauni menininkai suorganizavo juos išgarsinusį alternatyvios mados ir meno festivalį „ArMada“. Apie 2000 m. buvo renovuota nemažai Užupio gyvenamųjų namų fasadų, sutvarkytos gatvės, apšvietimo sistemos. Būstų paklausa šiame rajone išaugo. Dabar tai vienas brangesnių miesto rajonų, kuriame daug kavinių, restoranų, dailės galerijų. 2003 m. Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos katedros studentai, vadovaujami dėstytojų Dovilės Krupickaitės ir Haraldo Standlio, atliko tyrimą „Socialinė kaita (gentrification) Vilniaus Užupyje“, siekdami išsiaiškinti, kaip ši istorinė miesto dalis pakito per 12 metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Tyrimai patvirtino, kad socialinę kaitą lėmė ypatinga gamtinė situacija, specifinė architektūra, pigūs būstai ir įvairi bendruomenė. Pastaraisiais metais Užupyje daugėja išsilavinusių asmenų, tarnautojų, verslininkų ir menininkų. 1998 m. balandžio 1 d. meninė Užupio bendruomenė įkūrė simbolinę nepriklausomą Užupio Respubliką su savo valdžia, konstitucija, prezidentu, himnu, vėliavomis, valiuta, tradicijomis ir šventėmis. Užupio respublikos prezidentu buvo paskirtas režisierius, poetas Romas Lileikis, kuris vienas pirmųjų įsikėlė į tuomet prastai pagarsėjusį Užupio rajoną. Jis yra vienas iš Užupio švenčių ir renginių organizatorių, kino metraštininkas, sukūręs filmus apie Užupį: „K+M+B” (2001) ir „Saša“ (2006). Užupiui dainą yra skyręs Vytautas Kernagis. Tai „Užupio bliuzas“ (albumas „Teisingos dainos“). Kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė parašė muzikinę pasaką, skirtą Užupio gimimui „Legenda apie Užupį“, kurią 2007 m. atliko Užupio gimnazijos moksleiviai. Užupio kaip priemiesčio susiformavimą, raidos ypatumus ir užstatymą lėmė išskirtinė gamtinė aplinka – Vilnia skiria Užupį nuo pagrindinės miesto dalies, o kalvos atriboja jį iš kitos pusės. Priemiesčio užstatymas prie Vilniaus centro buvo tankesnis, perimetrinis, o tolstant nuo miesto – pastatų retėjo, daugėjo dirbamų laukų ir pievų. Iki šių dienų išlikusios gamtinės ribos išlaikė sąlyginį rajono uždarumą, leidusį išsaugoti tik jam būdingus ypatumus. Dabar tai didelių kontrastų vietovė: šalia griūvančių, apleistų būstų stovi prabangiai restauruoti namai. Įdomūs yra išlikę seni gyvenamieji mediniai pastatai Filaretų, Krivių, Polocko gatvėse. Nors jų nėra daug, palyginti su kitais Vilniaus priemiesčiais, tačiau jie išsiskiria didele erdvės bei tūrių įvairove. Medinė statyba Užupyje sparčiai augo XIX a. pabaigoje, kai medinius namus buvo leista statyti tik priemiesčiuose. Seniausi mediniai namai yra stačiakampiai, kompaktiški, dvišlaičio stogo, rąstų rentimo, dažniausiai stovintys šonu į gatvę ant aukštų akmeninių ar didelių plytų mūro pamatų. Vėliau statytiems namams būdingas iškeltas centrinis mezoninas (viršutinis aukštas virš pastato vidurinės dalies). Iki šiol Užupyje daugelis medinių namų yra be centrinio šildymo ir kanalizacijos. Didžioji dalis namų prarado autentiškumą, tačiau išlikusios langų apdailos, fasadų detalės liudija apie to meto grožio sampratą, meistriškumą. Ypač išsiskiria medinis namas, esantis Polocko g. 52. Šis pastatas pradėtas statyti 1876 m. pagal inžinieriaus architekto Ivano Levickio projektą kaip užmiesčio rezidencija. Po 1887 m. rekonstrukcijos, medinis namas buvo papuoštas tašytų rąstų mezoninu, veranda su virš jos įrengtu dengtu balkonu ir meniniais raižiniais. Dabar tai ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, kokių Vilniuje nėra išlikę. 1918–1940 m. čia butus nuomojo menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Ruščicas ir fotografas Janas Bulhakas. 2006 m. namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 17395). Užupyje yra ir kitų vertingų architektūrinių paminklų. Vienas seniausių Užupio pastatų yra Malūnų gatvėje − buvęs Užupio šv. Pranciškaus Serafiečio panelių bernardinių šv. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo vienuolynas (Malūnų g. 3). Jis įsteigtas 1495 m. Tai buvo pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje. Šis vienuolynas savo bažnyčios neturėjo, vienuolės pamaldų ėjo į Bernardinų bažnyčią. 1765 m. pastatyta mūrinė vienuolyną ir bažnyčią sujungusi galerija, iš kurios buvo patenkama tiesiai į senoje koplyčioje įrengtą dar vieną oratorijų, kur vienuolės atlikdavo išpažintį. Tuo pat metu galerijos vietoje vienuolėms sumūrytas iki dabar išlikęs balkonas (likvidavus vienuolynus XIX a. antrojoje pusėje jame pastatyti vargonai). 1794 m. sukilimo metu vienuolyno namai sudegė ir buvo nugriauti. 1795 m. vienuolės savo lėšomis pradėjo statyti abu išlikusius dabartinius pastatus, kurie 1805 m. architekto Karolio Šildhauzo sudarytuose planuose jau buvo pažymėti. 1864 m. vienuolynas uždarytas, pastatai perduoti Bernardinų bažnyčiai, vienuolės perkeltos į tebeveikusį Šv. Mykolo vienuolyną. 1867 m. buvo nugriauta ir galerija, jungusi vienuolyną su bažnyčia, kurią jau anksčiau apgriovė patvinusi Vilnia. Nuo 1876 m. iki Pirmojo pasaulinio karo buvusio vienuolyno pastatai priklausė stačiatikių Šv. Dvasios brolijai, vėliau namai rekonstruoti, juose įrengti butai. Dviejų aukštų pastato architektūra santūri, be ryškių stiliaus bruožų, išliko įdomi sienų tapyba, dekoruota bernardinių koplyčia su klausykla. Ant aukšto Vilnios kranto, vadinamos Rojaus kalvos, stovi nedidelė Šv. Baltramiejaus bažnyčia. 1644 m. šioje vietoje buvo pastatyta medinė bažnyčia ir vienuolynas. Ji priklausė baltųjų augustinų (Šv. Augustino reguliariųjų atgailos kanauninkų) vienuoliams, kurie buvo įsikūrę Užupyje. Apie 1655 m. medinė bažnyčia karo su Maskva metu sudegė. 1778 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą buvo pastatytas vienuolių oratorijus, o tėvo Augustino Stodolniko rūpesčiu 1823–1824 m. buvo perstatyta į bažnyčią. Dabartinį bažnyčios vaizdą suformavo Karolis Podčašinskis. 1881 m. bažnyčios fasade pristatytas bokštas-varpinė. Bažnyčia tapo tokia, kokią ją matome šiandien. Bažnyčia yra vėlyvojo klasikinio stiliaus. Viduje buvo 5 mediniai altoriai. Kaip atrodė senoji Baltramiejaus bažnyčia ir prie jos buvęs skersgatvis galime pamatyti įžymaus XIX a. dailininko Vincento Slendzinskio nutapytame paveiksle. XIX a., kai caro valdžia panaikino baltųjų augustinų vienuolynus, Šv. Baltramiejaus bažnyčia tapo Bernardinų parapijos filija, vėliau ją globojo pasauliečiai kunigai. Pasakojama, kad šioje bažnyčioje susituokė įžymus XX a. pr. tapytojas Ferdinandas Ruščicas, gyvenęs šiame priemiestyje (Užupio g. 26). 1949 m. bažnyčia buvo uždaryta. Sovietų okupacijos metais čia veikė skulptorių dirbtuvės. 1997 m. Šv. Baltramiejaus bažnyčia atiduota Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei. Pamaldos laikomos baltarusių ir lenkų kalbomis. 2011 m. gegužės mėnesį bažnyčioje buvo pašventintas pirmasis Vilniuje Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II paveikslas. Paveikslas sukurtas popiežiaus fotografiją perkėlus ant audinio. Architektūriniu požiūriu yra vertingi išlikę vadinami Honestų namai (Užupio g. 7), statyti XIX a. pradžioje vėlyvojo klasicizmo stiliumi. Rūmai stovi prie Užupio ir Paupio gatvių sankryžos. Jau XVI a. rašytiniuose šaltiniuose šioje vietoje minimas stovėjęs pastatas, priklausantis evangelikų bažnyčiai. 1782–1783 m. rūmų projektą parengė architektas Augustinas Kosakauskas. 1840 m. dalis rūmų išnuomota įvairioms įstaigoms, kitoje dalyje buvo viešbutis, rūsyje – smuklė, kepykla. Išsikėlus valdininkams, namas renovuotas. 1863 m. pagal testamentą namą paveldėjo Aleksandra Jasevičiūtė-Honest, gubernijos sekretoriaus Tomo Honesto žmona. 1884 m. buvo pristatytas dviejų aukštų gyvenamas priestatas ir padaryta keletas nežymių fasado pakeitimų. 1863–1940 m. namas priklausė Honestų šeimai ir buvo vadinamas jų vardu. Šių rūmų savininkai sutvirtino Vilnios krantinę ir ją įrengė taip, kaip matome šiandien. Dabar namai vėl turi senąjį pavadinimą. Šiuo metu pastatas gyvenamas, veikia parduotuvė. Rūmai yra vietinės reikšmės kultūros paminklas (unikalus kodas 1111). Užupio g. 19 (anksčiau – 17) stovi puošnus mūrinis daugiaaukštis namas, kuris priklausė pasaulinio garso skulptoriui Markui Antokolskiui (1843–1902). 1871 m. atvykęs į Vilnių jis vedė turtuolio dukterį ir įsigijo pusę namo Užupyje. Kita pusė jau anksčiau priklausė žmonai. Vėliau pagal skulptoriaus eskizus buvo pristatytas trečias pastato aukštas. Beje, šiame name M. Antokolskis beveik negyveno. Užupio senbuviai prisimena, kad Užupyje buvo keli žydų maldos namai. Išlikę istoriniai šaltiniai liudija, kad didžiausi maldos namai nuo 1841 m. iki 1941 m. veikė Užupio gatvėje 36. Kelias Užupio gatve pro sinagogą vedė į Olandų gatvės žydų kapines. Žinoma, kad sinagogoje aštuonerius metus dirbo Izraelis Salanteris Lipkinas, judėjų religinio judėjimo „Musar“ pradininkas. Pedagogė Virginija Mackonienė knygoje „Užupis – mano namai“, remdamasi Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondo bylomis, pateikė maldos namų rekonstrukcijos projektus, aprašė, kokia buvo sinagogos padėtis XX a. pirmoje pusėje. Sovietmečiu čia buvo įrengti butai ir pastatas tapo gyvenamuoju namu. Vienas iš reikšmingiausių paveldo objektų Užupyje, traukiantis turistus ir vietinius gyventojus, yra Bernardinų kapinės, esančios Vilnios dešiniajame krante. Šios kapinės yra XIX a. istorijos paminklas, vienos gražiausių bei originaliausių kapinių Lietuvoje. Kapinės įsteigtos 1810 m. Vilniaus miesto tarybai paskyrus sklypą pagal Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos pateiktą prašymą. Šiam įvykiui atminti kapinių centre buvo pastatyta mūrinė klasicizmo stiliaus koplytėlė, o jos išorėje įmūryta paminklinė lenta su įrašu lenkų kalba (neišlikusi). Koplytėlės viduje yra didelis kryžius su medine Nukryžiuotojo skulptūra. Kapinėse turėjo būti laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško vietos klebono leidimo. Kapinių vakarinė dalis buvo aptverta mūro tvora su dviaukščiu raudonų čerpių stogeliu, įrengti pagrindiniai vartai. 1810–1812 m. pastatyti du kolumbariumai, vėliau tarp jų – koplyčia. 1860 m. Bernardinų bažnyčios klebono prašymu Vilniaus valdžia paskyrė papildomą kapinių plotą. Per 1863 m. sukilimą sukilėliai kapinėse slėpė ginklus. Po 1945 m. buvo nugriauti kolumbariumai, palaikai užkasti duobėse koplyčios kairėje pusėje. Vėliau kapinės buvo labai apleistos. Nuo 1967 m. kapinėse laidojama tik šeimų kapavietėse. Kapinėse yra išlikę žymių skulptorių Juozapo Andruškevičiaus, Juozapo Horbacevičiaus, Jokūbo Jasinskio, Bo- leslavo Jacunsko ir kt. sukurtų paminklų. Kapines puošia trys koplytėlės-mauzoliejai: Frejendų (Freyend), Veimarnų (Weymarn) ir Gruževskių (Gruźewski). 1969 m. Bernardinų kapinės paskelbtos respublikinės reikšmės istorijos paminklu. 1999 m. Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis buvo restauruotas apgriuvęs kairysis kolumbariumas, kapinių įsteigimo koplytėlė. 2005–2010 m. lenkų ir lietuvių bendromis pastangomis Bernardinų kapinėse atlikti technologiniai tyrimai, restauruoti kai kurie paminklai ir koplytėlės. Šiose kapinėse palaidota daug žymių ir Lietuvai nusipelniusių žmonių, iš jų apie 20 senojo Vilniaus universiteto profesorių. Čia yra istoriko, vadovo po Vilnių autoriaus Vladislavo Zahorskio, kultūros istoriko, bibliotekininko Michailo Eustachijaus Brenšteino, tapytojo Vincento Slendzinskio, dailininkų Boleslovo ir Kanuto Ruseckų, botanikų Juozapo ir Stanislovo Bonifaco Jundzilų kapai. Užupyje, Olandų gatvėje, nuo 1830 m. iki 1940 m. veikė Naujosios žydų kapinės, kuriose buvo palaidota apie 70 tūkst. žydų. Kapinėse buvo daug akmeninių paminklų, vaizduojančių nukirstus medžius, kurie, žvelgiant iš viršaus, sudarydavo iškirsto miško vaizdą. 1896 m. kapinės buvo aptvertos aukšta, mūrine tvora. Iš senamiesčio, kur daugiausia gyveno žydai, Užupio ir Krivių gatvėmis į kapines ėjo kelias, kuris vietinių gyventojų buvo vadinamas Mirusiųjų arba Mirties keliu. Kapinės buvo pradėtos naikinti sovietmečiu 1961–1963 m. (galutinai uždarytos 1968 m.). Tik kai kurių kultūros veikėjų, rašytojų ir kitų svarbių asmenų palaikai (Šmuelio Josefo Fino, Cemacho Šabado, Gaono), buvo perlaidoti į Sudervės žydų kapines Viršuliškėse. Iš ten stovėjusių paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, į Nacionalinę biblioteką. Ir daugelyje kitų vietų buvo akmenų su žydiškais užrašais. Buvusių kapinių teritorijoje buvo pastatyta gyvenamųjų namų, Ritualinių paslaugų rūmai. 1992 m. architektas Jaunutis Makariūnas parengė žydų kapinių sutvarkymo projektą, bet nebuvo lėšų jam įgyvendinti. Tik 2004 m. atsirado galimybė grįžti prie buvusios kapinių sutvarkymo idėjos. Buvo atstatyta dalis įėjimo vartų, iš antkapių likučių pastatytas paminklas čia palaidotiems žydams atminti. Ne visi Užupyje buvę istoriniai objektai išliko iki šių dienų. Vienas jų – Malūnų ir Paupio gatvių susikirtimo vietoje stovėjusi Šv. Petro ir Pauliaus medinė cerkvė. Nežinoma, dėl kokių priežasčių ši cerkvė 1610 m. sudegė. Vėliau toje vietoje vykdavo turgūs, o XVII a. viduryje buvo pastatyta Nukryžiuoto Išganytojo koplytėlė. XIX a. koplytėlė buvo perstatyta, o 1908 m. buvo pastatyta mūrinė, kvadrato formos su keturšlaičiu stogeliu ir ornamentuotu kryžiumi. Viduje buvo kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. XX a. 6-ajame dešimtmetyje valdžios nurodymu koplytėlė nugriauta. Naujosios architektūros pastatų Užupyje nėra daug. Išsiskiria ant dešiniojo Vilnios kranto išsidėstę Dailės akademijos naujieji rūmai (archit. Vytautas Brėdikis, Vladislovas Mikučianis, Vytautas Nasvytis, Malūnų g. 5), pastatyti 1981 m. Pastatą sudaro įvairių formų bei spalvų tūriai, pamažu aukštėjantys, nuo dviejų aukštų priekyje prie Vilnios, iki keturių aukštų atokiau. Senuosius akademijos rūmus su naujaisiais jungia pėsčiųjų kelias, užsibaigiantis originalių formų dengtu tiltu, vedančiu per Vilnią iki pat naujojo pastato durų. Šiandieną Užupis tapo mėgstama menininkų, bohemos atstovų gyvenimo vieta. Dėl didelio menininkų dirbtuvių, meno galerijų skaičiaus, netradicinio gyvenimo būdo Užupis kartais lyginamas su Paryžiaus Monmartru. Tarp šių meno vietovių buvo užmegzti ryšiai, o šį faktą primena atminimo lenta ant Užupio kavinės, įamžinanti draugystę su Monmartro rajonu. Ypatinga 1998 m. užupiečių įkurtos Užupio respublikos dalis yra menininkų iniciatyva įkurtas Užupio meno inkubatorius. Prasidėjo tai 1996 m., kai grupė jaunų dailės akademijos studentų bei meno ir verslo žmonių įkūrė asociaciją Alternatyvus meno centras „Užupis 2“ (AMC) ir meno galeriją „Galera”. Asociacijos tikslas buvo suburti aktyvią Užupio menininkų bendruomenę, rengti šventes, parodas. Siekdami sėkmingiau organizuoti menininkų veiklą ir vykdyti projektus, Užupio menininkų asociacija Alternatyvus meno centras ir Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. įkūrė VšĮ „Užupio meno inkubatorius“ (Užupio g. 2A). Nuo 2000 m. Meno inkubatoriaus kieme susikūrė skulptūrų alėja. Čia pamatysime neįprastų, juokingų, gluminančių menininkų sukurtų skulptūrų: Artūro Maikštučio-Maksimiliano „Smegenys“, „Skalbimo mašina“, „Nykštuko namas“, „Kunigaikštis Vildaugas“, Mariaus Skudžinskio „Aisbergas“, Jono Meškelevičiaus „Deivė paukštė“, „Deivė Žemyna“ ir kt. Svarbi Užupio įvaizdžio dalis yra skulptūra „Užupio angelas“ (skulpt. Romas Vilčiauskas, archit. Algirdas Umbrasas), pastatyta 2001 m. toje aikštėje, kur anksčiau stovėjo Nukryžiuotojo koplytėlė. Šis angelas pučia trimitą ir skelbia apie rajono atgimimą ir meninę laisvę. Prieš atidengiant skulptūrą, jos vietoje buvo didžiulis kiaušinis – Užupio atgimimo, gyvybės, pradžios ženklas. Dar vienas Užupio simbolis yra bronzinė „Undinė“, kitaip dar vadinama Užupio mergele. Undinėlė sėdi Vilnios krantinėje įrengtoje nišoje, priešais Užupio kavinės terasą. Ją sumanė sukurti kavinės šeimininkas Jonas Krasnikovas ir skulptorius Romas Vilčiauskas. Sakoma, kad būtent ji ir vilioja į Užupį žmones iš viso pasaulio. 2004 m. pakilęs Vilnios vanduo buvo nuplukdęs „Undinę“, bet narai ją sėkmingai surado. Prie Dailės akademijos naujųjų rūmų stovi dar vien įdomi skulptūra − betoniniai „Batai“ (skulpt. Vilius Mačiulskas). Užupyje gausu dailės galerijų, menininkų dirbtuvių. 2000 m. dailininkas, juvelyras Vytautas Matulionis įkūrė metalo plastikos „Užupio galeriją” (Užupio g. 3). Galerijoje vyksta personalinės ir bendros auksakalių ar metalo plastikos kūrėjų parodos. Užupio galerija aktyviai palaiko ryšius su lietuvių juvelyrais, emigravusiais ar kuriančiais užsienyje, pristato jų darbus Lietuvoje. Nuo 2012 m. veikia galerija „Menų tiltas“ (Užupio g. 16). Užupyje ilgą laiką buvo įsikūrusi Kalvystės galerija-muziejus, kur buvo puoselėjamos kalvystės tradicijos. Muziejuje buvo surinkti autentiški, XIX–XX a. Europos kalvių įrankiai. Čia nuolat vyko kalviškų dirbinių parodos, supažindinančios su senosiomis auksakalystės tradicijomis. 2010 m. šalia Bernardinų bažnyčios ir tilto Malūnų g. atidarytas Tibeto skveras ir atidengta paminklinė Tibeto skvero lentelė. Tibeto skvero įkūrimą Užupyje 2008 m. inicijavo Tibeto laisvės rėmimo grupė. Šią idėją aktyviai palaikė Užupio bendruomenė, kultūros ir meno žmonės, įvairios organizacijos. Tibeto skveras Užupyje – tai Tibeto kultūros bei religijos pagerbimas ir simbolinis jų įprasminimas ir solidarumas su ištremta tibetiečių tauta. 2013 m., per Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos XIV vizitą, Tibeto skvere buvo atidengta šiai progai sukurta Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Rimanto Sakalausko skulptūra – mozaikinė kompozicija − „Mandala“ (archit. Robertas Mažeika). Užupyje yra vieta, išsiskirianti įdomiu pavadinimu. Tai Jono Meko skersvėjis – takas, vedantis nuo Užupio gatvės link Vilniaus dailės akademijos. Šiuo pavadinimu įamžinti Jono Meko nuopelnai Užupiui ir Lietuvai. Pavadinimas šiam takui suteiktas 2010 m. balandžio pirmąją dieną. Taip pat yra įamžintas ir „Fluxus“ meno judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas. 2007 m. tiltelis jungiantis Dailės akademiją su Sereikiškių parku pavadintas „Fluxus“ vardu, o prie tilto atidengta atminimo lenta. Užupis garsėja savo renginiais bei tradicijomis. Kiekvienais metais balandžio 1 d. Užupyje minima „Neprigulimybės diena“ (Užupio Respublikos įkūrimo diena). Šventės proga užupiečiai namus puošia vėliavomis su Užupio simbolika, skelbiamas Užupio garbės pilietis. Vyksta koncertai, teatralizuotos eisenos, įvairios netradicinės akcijos, linksmybės. Per Užupį teka Vilnia, vaizdingą priemiestį supanti iš trijų pusių. Vietovė ribojasi su kalvomis, įeinančiomis į Kalnų parko teritoriją. Netoli Užupio gimnazijos, dešinėje Vilnios pusėje, į pietryčius nuo Bekešo ir Trijų kryžių kalnų yra vadinamasis Altanos kalnas. Nuo kalno viršūnės atsiveria nuostabi Vilniaus panorama. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ant šios kalvos viršūnės apie 1932 m. aštuoniakampį pastatą, pavadintą altana (italų k. altano – terasa ant stogo, pavėsinė), pastatė Vilniaus miesto gyventoja Melanija Dulska. Antrojo pasaulinio karo metu netoli sprogusi bomba nugriovė viršutinę dalį, tokia ji išliko iki šių dienų. Šiandieną altana stovi apleista. Kadangi Altanos kalnas yra netoli Užupio gimnazijos, jos teritoriją dažnai tvarko Užupio gimnazijos moksleiviai. Vykdant archeologinius kasinėjimus 1989 m. pietiniame kalvos pakraštyje archeologė Daiva Luchtanienė aptiko žmonių palaidojimų. Archeologė mano, kad toje vietoje iki XVII a. vidurio yra buvusios kapinės. Apie Užupį, seniausią Vilniaus priemiestį, yra nemažai literatūros. Yra publikacijų apie rajono istorinę praeitį, lankytinus objektus, architektūrą ir kt. Seniausią priemiesčio istoriją liudijantys archeologiniai tyrimai aprašyti leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Rašyta apie Užupio istoriją jau XIX a. Etnografo, istoriko, spaustuvininko Adomo Honorio Kirkoro knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ pateikiama informacija apie vietovę, jos istorinius, lankytinus objektus. Trumpą priemiesčio istoriją galima rasti kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, istoriko Juozo Jurginio knygoje „Vilniaus miesto istorija“, menotyrininko Vlado Drėmos leidinyje „Dingęs Vilnius“. Pastarajame pateikiama ir senosios Užupio ikonografijos. Įdomi, informatyvi ir reta (išleista tik 50 egz. tiražu) yra Užupio gimnazijos pedagogės Virginijos Mackonienės sudaryta knyga „Užupis – mano namai“. Knygos sudarytoja, bendradarbiaudama su moksleiviais, lankydamasi archyvuose, surinko nemažai įdomių istorijos faktų apie šią vietovę, lankytinas istorines ir dabarties vietas. Knygoje užrašyti senų užupiečių prisiminimai apie Užupį, pateikti senieji gatvių pavadinimai. Vietovės istorija aprašyta ir įvairiuose kelionių po Vilnių vadovuose. Dailininko, architekto Vytauto Lisausko informaciniame leidinyje „Vilnius: Užupis ir gretimos erdvės“ lietuvių-anglų kalbomis labai trumpai pateikiama vietovės istorija ir daug Užupio praeities ir šių dienų vaizdų − sugretinimai tų pačių vietų, kaip jos atrodė prieš šimtą metų ir dabar. Daugiausia leidinių yra išleista apie žymų istorinį objektą – senąsias Bernardinų kapines. Minint kapinių įsteigimo 200-ąsias metines, 2010 m. išleistas fundamentinis leidinys, sudarytas istorikės Vidos Girininkienės „Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810–2010“ (2013 m. – lenkų k. „Cmentarz Bernardyński w Wilnie, 1810–2010“). Knygoje išsamiai aprašoma kapinių istorija, aptariamos miestiečių laidotuvės ir laidojimo tradicijos, sudarytas restauruotų paminklų sąrašas. Taip pat pateikiamos 152 žymių krašto žmonių ir vilniečių, palaidotų per 200 metų, biogramos. Apie kapinių istoriją ir čia palaidotus žmones lietuvių kalba plačiai rašoma kitame istorikės Vidos Girininkienės ir fotografo Algirdo Paulausko informaciniame leidinyje „Vilniaus bernardinų kapinės“. Čia pateikiama palaidotų asmenų pavardžių rodyklė, aptariami atminimo įrašai antkapiuose ir paminkluose. Bernardinų ir Naujųjų žydų kapinių (Olandų g.) istorija aprašoma Vidos Girininkienės knygoje „Vilniaus kapinės“. Menotyrininkės Audronės Kasperavičienės ir publicisto Ježio Survilo (Jerzy Sur- wiło) knygoje lenkų kalba „Przechadzki po Wilnie. Zarzecze. Cmentarz Bernardyński“ pirmą kartą publikuojami Bernardinų kapinių kolumbariumuose ir centrinės koplyčios kriptoje palaidotų žmonių sąrašai. Yra publikacijų, skirtų Užupyje buvusių pramonės objektų, įstaigų, technikos paveldo istorijai. Apie popieriaus dirbtuves (malūnus) plačiai rašoma Edmundo Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a. (Vilnius, 1967). Amatininkų įmonės, remiantis istorijos archyvais, aprašytos istoriko Stasio Samalavičiaus straipsnyje „Statybinių medžiagų gamyba ir įmonių susitelkimo vietos Vilniuje XVII–XVIII amžiais“ (Architektūros paminklai, Kn. 4). Apie vandenvietes, pirmąjį vandentiekį Užupyje rašyta Jono Jurkšto knygoje „Senojo Vilniaus vandenys“ (Vilnius, 1990). Užupio tiltų aprašymų ir nuotraukų yra Vytauto Viršilos knygoje „Lietuvos tiltai“ (Vilnius, 1998). Yra knyga, skirta Užupio mokyklos istorijai „Ir mes kuriame Užupio legendą...“ (Vilnius, 2004). Nemažai publikacijų skirta Užupio urbanistikai, architektūros paveldo objektams. Priemiesčio urbanistinius ypatumus aptaria architektė Dalia Dijokienė knygoje „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas“. Bernardinų vienuolyno, Honestų namų, Dailės akademijos pastatų istorija, planai pateikti leidiniuose „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“, „Vilniaus architektūra“, „Vilnius, 1900-2012: naujosios architektūros gidas“. Išlikę mediniai namai įamžinti fotografo Andriaus Surgailio albume „Medinis Vilnius“. Išsami medinės architektūros apžvalga pateikta architektės Jūratės Jurevičienės straipsnyje „Medinė architektūra istoriniame priemiestyje. Vilniaus Užupio autentiškumas“. Šv. Baltramiejaus bažnyčia aprašyta Vilniaus bažnyčioms skirtuose leidiniuose: kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“, Vilniaus Senamiesčio gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus parengtoje knygoje „Vilniaus šventovės“, inžinieriaus Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“. Išsami Užupyje buvusio vienuolyno istorija atskleista knygoje „Lietuvos vienuolynai“. Apie neišlikusią Nukryžiuoto Išganytojo koplytėlę, sunaikintas žydų kapines rašoma knygoje „Nukentėję paminklai“. Apie žydų istorines vietas Užupyje, buvusius maldos namus paskaitysime muziejininko Genricho Agranovskio knygose rusų kalba „Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима“, anglų kalba „Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture“. Buvę žydų maldos namai Užupyje suregistruoti kataloge „Synagogues in Lithuania“ (Vilnius, 2012, T. 2). Užupio skulptūros ir paminklai aprašyti menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“. Knygoje pateiktos skulptūrų nuotraukos, nurodyti jų adresai. Užupis įkvėpė kūrybai ne vieną menininką. Autentiški senojo priemiesčio vaizdai ir dvasia įamžinti dailininkų, fotomenininkų, literatų, kūriniuose. Užupio vaizdų rasime dailininko Vytauto Lisausko leidinyje „Vilnius: Užupis ir gretimos erdvės“. 2004 m. fotografė Vaida Kelerienė išleido fotoalbumą „Užupis“. Meilę Užupiui išreiškia dailininko Jūragio Burkšaičio grafikos darbai. Jį žavi senosios Užupio gatvės, tiltai, žmonių gyvenimo kasdienybė. Užupis aprašytas ir grožinėje literatūroje. Daugelio rašytojo Jurgio Kunčino romanų veiksmas vyksta Užupyje. Ypač tai ryšku romanuose „Tūla“ (Vilnius, 1993), „Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis“ (Vilnius, 1997), kuriuose daug apleisto, apgriuvusio sovietinio Užupio kasdienybės vaizdų. Lietuvių poetų Antano A. Jonyno, Tomo Venclovos, Aido Marčėno, Leonardo Gutausko ir kt. poetų kūryboje dažni Užupio, Vilnios motyvai. Įdomu, kad Užupis atsispindi ir užsienio autorių kūriniuose. Pietų Korėjos rašytojas Hailji (Hailji ), kurio tikrasis vardas yra Rim Jong Joo, kelis kartus lankęsis Vilniuje ir įkvėptas bohemiškojo Užupio 2009 m. parašė romaną „Užupio respublika“ (į lietuvių k. 2012 m. išvertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas). Romane pasakojama apie korėjietį Halą, kuris atvyksta į Vilnių ieškoti mistinės ir paslaptingos Užupio respublikos, garsėjančios savo tradicijomis.