Sekite puslapius seriale online, xnxx, filme porno, xnxx, xxx jie turi originalų turinį su vaizdais ir vaizdo įrašais.

Užupiečių gyvenimo būdas
ir TEISĖ

 Patvirtintas Užupio bendruomenės senate 2014 lapkričio 24 dieną

 

1. Kodekso tikslas
1.1. Užupio bendrabūvį reguliuoja paprotinė teisė, įkvepiantys pavyzdžiai, svajonės, įžvalgos, mitologijos. Šiuo kodeksu raštu įtvirtinamos tik tam tikros bendrabūvio taisyklės, tai daroma siekiant padėti geriau suprasti.
2. Užupis
2.1. Užupis – Vilniaus dalis, kuri priklauso visiems ir niekam asmeniškai.
2.2. Užupiečiai – visi, kurie kuria, gyvena, dirba ir užsiima kita veikla Užupyje ir dėl Užupio.
2.3. Užupiečių bendros kūrybos ir bendravimo esmė – savanoryste ir pasiaukojimu pagrįsta neapmokama veikla. Tai visiškai neprieštarauja atskirų finansuojamų projektų vykdymui ar atsiskaitymui su samdomais asmenimis bei paslaugų teikėjais.
2.4. Užupyje veikia daugiapoliškumo principas – galimos pačios įvairiausios, nepriklausomos ir neribojamos veiklos (šias veiklas vykdantiems asmenims prisiimant už jas pilną atsakomybę). Kuo tų veiklų daugiau – tuo turtingesni mes visi.
2.5. Užupio vardas nėra prekė.
3. Užupio bendruomenė
3.1. Užupio bendruomenė – tai visuma užupiečių, kuriuos sieja idėjos, tikslai, poreikiai ar tiesiog bendrumo jausmas.
3.2. Pagal tradicijų patikrintą ir nusistovėjusią tvarką Užupio bendruomenės sprendimai priimami neformaliose sueigose bendru sutarimu ir vykdomi savanoriškumo principais. Asociacija „Užupio bendruomenė” (toliau – UB) ir kitos oficialios struktūros įtraukiamos į sąveiką tik esant būtinybei.
3.3. Užupio bendruomenė, siekdama tikslų, panaudoja savo narių įtaką bei gerą vardą, visus formalius ir neformalius svertus.
3.4. Užupio bendruomenę oficialiai atstovauja UB. Kalbėti UB vardu gali tik įgalioti atstovai.
3.5. Užupio bendruomenės projektai valdomi ir finansuojami per UB, kurios finansinė veikla ir ataskaitos turi būti visiškai skaidrios ir visiems prieinamos.
4. Užupio Respublika
4.1. Užupio Respublika yra visiems padovanotas Užupio bendruomenės kolektyvinis kūrinys, kurį visi savanoriškai gali toliau kurti ir tobulinti. Užupio Respublikos negalima savintis.
4.2. Užupio Respublika yra susijusi su Užupiu, tačiau jos neriboja jokia teritorija, valstybinės ar kitokios sienos, tautybės, pilietybės, partinės priklausomybės ir pan.
4.3. Užupio Respublikos piliečiu tampa kiekvienas, susipažinęs su Užupio Respublikos Konstitucija ir taip nusprendęs. Kiekvienas Užupio Respublikos pilietis bent kartą gyvenime turi aplankyti Užupį.
4.4. Užupio Respublikos pavadinimą, turtą ir simboliką nuo neteisėto kėsinimosi saugo Užupio bendruomenė ir draugiškos kaimyninės Lietuvos Respublikos teisė.
5. Kodekso galiojimas
5.1. Šis kodeksas taikomas ir santykiams, atsiradusiems iki šio kodekso surašymo, pradedant nuo atitinkamų bendrabūvio papročių atsiradimo momento (lexretroagit).

 2015 m. spalio 1 d., Vilnius
 

Devyniolika metų, kiek gyvuoja Užupio Respublika ir jos idėja, mokėmės būti ne protingi, ne turtingi, ne laimingi – mokėmės būti drauge.
Kad būtų įmanomas bendrabūvis, kad atsirastų galimybė susikalbėti, radosi normų reikmė: kalbos, kultūros, teisingumo, kurios remtųsi bendraujant suvoktomis vertybėmis. Mėginome atpažinti ir įvardytį šį pasaulį. Sukurti vėliavas, kalendorių, žemėlapį, t. y. išstatyti riboženklius, į kuriuos remtųsi begalybė. Sukurti mažą kosmosą.
Kaip tiltą, sukonstruoti jungtį, atramą, tarp kultūrų nesusikalbėjimo prarajos krantų, tikint atvirumu – Dangaus dovana.
Užupio piliečiu gali būti žmogus, gyvenantis ir Tokijuje, ir Balbieriškyje, ir Niujorke…Tereikia mylėti šią vietą, užtenka už ją atsakyti.
„Užupis – toks mažas, kad visiems užteks vietos“.
Mes statėme ne pastatus, statėme Namus. Tai – visai skirtingi dalykai. Taigi ne remontavome, rekonstravome, o revitalizavome, t. y. gaivinome šią apleistą erdvę. Šią ulica smerti. Tikėjome, kad tik kūryba gali įveikti mirtį…
Gaivinome erdvės savivoką, savivertę, savimonę. Tikėjome santykių galimybe. Todėl ir esame drauge. Jei namuose atsiranda žodis svetimas, tai jau nebe namai… Tikėjome: jei elgsimės nuosekliai, be pataikavimų, be įsiteikimo užnugario – Užupis prisikels ir fiziškai.
Mano galva, tikslas – būties kokybė, o ne buvimo iliuzija.
Ne vienerius metus praleidau kine, todėl daugiau ar mažiau išmanau, kas yra butaforo menas. Jo profesionalai – visiškai būtini, kai reikia blokų namui pritaisyti čerpių kepurę, asfaltą vienai nakčiai užpilti smėliu… Iš smulkių fragmentų sudaryti pilnaties viziją, iliuziją.
Nežinau, kada tai suvokiau… Gal tuomet, kai vienas garsiausių pasaulio kino metrų Verneris Hercogas Užupyje kūrė filmą „Nenugalimasis“.
„Prezidente, ar man padėsi? – klausdavo, mane keldamas ant „taburetės“ ir įduodamas ruporą į rankas, kad valdyčiau masuotės srautus. „Ok, maestro“, – atsakydavau. Tvarkydavau. Stengiausi.
Deja, filmą lydėjo „žanro rūpestis“. Komedijai arba tragedijai (kaip kažkada teigė Aristotelis) būtinas situacijos neadekvatumas, t. y. kad herojaus pastangų, veiksmų peripetijos keltų juoką arba užuojautą. To šiam filmui trūko…
Manau, kad dramaturgiškai tobulai neadekvatu XXI a. Vilniuje sukurti naują senamiesčio kvartalą, kurio kitą dieną net butaforai nebeišrinks…
Kad ir vėl viskas būtų tvarkoje, kad istorinė Vilniaus raida neuždustų masuotės blaškymosi trintyje!“ – šauks Vilniaus miesto režisierius, podiuseriams aploduojant, pritariant (nežinau, tai komedija ar tagedija?).
Mažoje Vilnios vagos padovanotoje salelėje įkurti grandiozinį didingą Hollywood’ą – išties ambicinga, sudėtinga vizija.
Šventa giraitė – gal ir tiktų… Nors, kaip prisimenų, projekte lyg ir buvo siūloma kraštovaizdį papildyti M. K. Čiurlionio laidotuvių ciklo „Kiparisų taku“.
Didmiestyje vakarop keliuose į miegamuosius miesto rajonus susidaro galingos skubančiųjų spūstys. Niekas – nekaltas. „Pirmtakai apie tai privalėjo galvoti. Daug anksčiau!“ – kaip įprasta skėsčiodama rankomis sako naujoji (t. y. tikroji) Sostinės valdžia.
Kaip įvardyti Užupio plėtros dramą?
Pagrindinis konfliktas, deja, kaip visuomet įsisuko tarp idėjos ir pinigų…
Idealumo ir materialumo sankirtoje susidarė vertybinė painiava:
Namai, Turgavietė ir Šventovė pateko po vienu stogu.
Rūpestis – toks pats! Apsigyventi vitrinomis spindinčiame supermarkete, sakralizuotoje vartotojiškumo erdvėje, arba netyčia (multiplikatoriaus valia) įsikurti Disneilende – šypsotis privaloma Peliuko Mikio šypsena… Kartoti (sau ir kitiems): „Aš esu laimingas, aš labai laimingas! Viskas bus gerai“.
Klausimas – kultūra gimdo komfortą, ar komfortas kultūrą?
Mama sakydavo: sotus paukštis negieda. Gamta nepripažįsta pertekliaus.
Mano galva, suvaryti gamtos gaivalus (geismą, stoką, godumą) į pasąmonę – nieko nekaltų būsto pirkėjų sielą, o ne konstruktyviai, kultūros priemonėmis, remiantis profesiniais įgūdžiais spręsti šioje situacijoje užprogramuotas problemas, konfliktus – nesąžininga. Tiesiog – nedora.
Kai naujakuriai neišvengiamai po kiek laiko prispausti kasdienybės rūpesčių ieškos pagalbos, Daktaras jiems pasakys: „O kur jūs buvote anksčiau?“
Nors jie visai nekalti… Naujakuriai visai nekalti! Su šia terra incognita, dar visai nauja erdve, jie susidūrė pirmą kartą…
Už jiems Pažadėtąją žemę liks atsakingi Gundytojai ir patiklūs, nenuovokūs Čiabuviai (vietinės bendruomenės gyventojai), nepajėgę įvertinti ar paveikti bręstančios situacijos, atsakomybės.
Atsakomybė: prieš ir po ji skiriasi savo vaisiais!
Ar galima sugriauti Užupį jį bestatant?
Ne sykį tai jau mėginta padaryti… Kalbama, kad ketinta sunaikinti Bernardinų kapines, užstatyti Žirmūnų blokais. Išgelbėjo Geleda Dzeržinskaja (mirusi 1896 m.). Ne Juzefas Čechavičius (Jozef Czechovich), Stanislonovas Flery (Stanislaw Filibert Fleury) – Užupio, o ir Vilniaus puikūs fotografijos dainiai, nesvarbūs buvo ir ideologizuoti sukilėlių palaikai ar jų čia slepiami ginklai. Nuo „gaivinančių“ statybų išgelbėjo tik tai, kad čia palaidota Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio mama. Nepervažiavo traktoriais ir volais. O galėjo, o tikriausiai norėjo… Bet neišdrįso…
Seniausias Vilniaus priemiestis, prie svarbiausio LDK, o vėliau Abiejų Tautų Respublikos kelio į Polocką…
Erdvė, kurios netekęs verkė Žygimantas Augustas…
Traktas, kuriuo pergalingai, įveikęs rytų kaimynus, grįžo Steponas Batoras. Būtent jis čia parsivežęs palaidojo savo laisvamanį karvedį Bekešą. Palaidojo ne šventintoje, o šventoje vietoje, ant Vilnios kranto.
Taip, šiuo keliu gamtos šaukiami, savo dvasios skatinami filomatai Adomas Mickevičius ir Tomas Zanas traukė į Belmontą. Toks jau šis seniausio Vilniaus priemiesčio takas, tokia jau ši istorija, toks palikimas…
Jis buvo ar yra?
Užupio erdvė: dangaus kryžkelė tarp mito ir istorijos – labai trapi… Kaip išardytos Užupio žydų kapinės.
Trapi kaip pats gyvenimas.